Japonija

Aplankęs Japoniją galiu dėti didelį pliusą prie šalių, į kurias visą gyvenimą norėjau nuvykti. Kitą vertus, yra ko sugrįžti, nes per penkias dienas aplankėm viso labo Tokijų ir Yokohamą - satelitinis Tokijo (aus?) uostas. Tiesa, tos penkios dienos buvo tobulas laiko tarpas susipažinti su Japonijos sostine, pamatyti pagrindinius traukos centrus ir perkąsti gan komplikuotą (ir nežmoniškai brangią) transporto sistemą.

Bilietus įsigijome daugiau nei prieš savaitę, nes dėl egzaminų nežinojome, kada tiksliai galėsime išvykti. Gan brangiai atsiėjo, bet hey, kada bus kitas kartas kai pasitaikys tokia galimybė? :)

Pirma diena:
Labai anksti kėlėmės. Mes su Emanueliu miegojom berods 3 valandas, nes kažkaip sutikom Anam'e pažįstamus kanadiečius žurnalistus+mokytojus, o toliau istorija, manau, visiems pažįstama. Nubudau truputį per vėlai, tai skubotai įgriuvau į dušą, susimečiau reikalus ir patraukėm link universiteto, nes ten turėjom pasigauti autobusą į Seoul Incheon International. Autobusas atvažiavo po maždaug 10 minučių, tai problemų nekilo. Tiesa, iki Incheono tenka keliauti apie pusantros valandos, kas buvo pakankamai nuobodu, nes važiuojama pagrinde greitkeliu. Atvykę nusipirkom kavos ir to dar nesuvokdami, paskutinį kartą pasidžiaugėm mažomis kainomis. Oro uosto kontrolė Korėjoje labai erzinanti, nes jie čia tikrina pasus šimtą kartų nors mes ir turim imigrantų korteles su vizomis ir panašiai. Duty Free nusipirkom po kažkokią nesąmonę, suvalgėm ir sėdom į lėktuvą. Reisas buvo keistokas šiek tiek - Seoul - Los Angeles - New York. Neteko dar skristi lėktuvu, kuris kažkur stovinėtų, bet čia neesminis dalykas. Skrydis truko maždaug pusantros valandos, bet kai žinai, kad taip netoli, tai labai prailgsta laikas. Nusileidom, praėjom pasienį, kur jau Japonai klausinėjo nesąmonių, susiradom traukinį, sėdom ir pajudėjom link hostelio. Pirmą dieną buvom užsisakę pigų hostelį Asakusa rajone - Tokijo senamiestis, kas pasirodė gan nerealu, nes nelabai egzistuoja toks dalykas ten. Kelionė iš Tokyo Narita International - dar pusantros valandos. Išlipę savo stotelėje pajudėjom iš požemio į viršų ir lifte sutikom korėjietę, kuri irgi ten pat varė, tai pagelbėjo mums surasti vietą. Hostelis kaip hostelis - pilna hipių, optimizmu trykštančių antiglobalizacijos šalininkų ir šiaip visokios faunos. Gavom gerą kambarį, bet kadangi užsisakėm tik vienai dienai, nenorėjom likt, nes būtų tekę kapsulėse miegot, o jos kad ir kaip įdomiai skambėtų nė velnio ne pigesnės ir tikrai mažiau patogios. Kai prisiruošėm išlįst iš kambario buvo jau tamsu, tai daug neklaidžiojom. Plius pavargę jau buvom. Išėjom apsidairyti po apylinkes, pasivaikščiojom, pažiūrėjom kaip kiti hosteliai atrodo, bet niekur nieko geriau neradom. Kadangi buvom alkani, susiradom sushi belt restoraną (kur sushi lėkštutės yra įkainotos pagal spalvą ir važiuoja tokiu diržu aplink restoraną). Tos vietos skaitosi pigios, bet šiaip tai jos brangios, bet čia todėl, kad Japonijoj apskritai nieko nėra pigaus. Kol ieškojom restorano iškart pastebėjom kultūrinį skirtumą: japonai turbūt patys mandagiausi žmonės Žemėje. Jei gatvėj ko paklausi, niekad nepraeis pro šalį, net jei angliškai nekalba. Sustos, atsiprašys, kad negali padėti, nusilenks, pradės eiti toliau tuo tarpu dar šimtą kartų nusilenkiant. Korėjiečiai kitokie - jie santūresni ir drovesni. Net jei moka angliškai, bijo kalbėti. Ir atsiprašinėja mažiau. Ir šiaip gan dažna, kad tiesiog nekreips dėmesio jei ko paklausi gatvėj. Bet ne apie tai čia. Grįžom į savo būdą gan anksti, nes reikėjo susirasti vietą, kur kitą dieną gyvent. Pavargę daug negalvojom, internete suradom pigų neblogai įvertintą hostelį kiek tolokai nuo centro, bet su geru susisiekimu, ir užsisakėm likusiam laikui. O tada miegot.

Antra diena: Pabudę paprašėm, kad pasaugotų mūsų daiktus hostelyje, nes kitame prisiregistruot galėjom tik nuo pusės penkių vakare. Asakusa, kaip jau minėjau yra vadinama Tokijo senamiesčiu, tai nesunku buvo rasti garsią šventyklą – Sensoji. Gražu, bet kuo daugiau šventyklų aplankai, tuo jos vienodesnės pasidaro. Panašiai kaip su pilim – matei vieną, vadinasi matei visas. Yra aišku išimčių, bet iš esmės tai šitaip. Pasivaikščiojom po Sensoji, apžiūrėjom, pridarėm nuotraukų ir sėdom į metro. Kita stotelė – Akihabara. Akihabara – elektronikos ir anime Meka. Kadangi nuvykom ten kai dar buvo šviesu, nebuvo taip įspūdinga, bet vistiek labai įdomu. Pilna švieslenčių, anime, manga, hentai parduotuvių, milžiniškų žaidimų kambarių, maid cafe (kur padavėjos apsirengusios kaip anime padavėjos ir viskas labai vaikiška, ir jos kalba labai vaikišku tonu – keistas rekalas). Kas dėl žaidimų kambarių tai jie milžiniški – 5 ir daugiau aukštų skirtingoms žaidimų rūšims. Vienas buvo labai keistas. Japonė draugė pasakojo prieš tai apie jį, bet nesitikėjau tokio. Realiai tai panašiai atrodo kaip žaidimų automatų kambariai, tik jie žaidžia kažkokį keistą kovos žaidimą, kur kažkokiais metaliniais rutuliukais kovoja ir jie visą laiką juda aplink ekraną kaip pinball‘e. Plius visur nežmonišku garsu groja japoniška muzika. Žiauriai keista. Kas dar įdomu buvo, kad pilna kostiumuotų vyrų žaidžiančių visokiausius žaidimus. Pasivaikščioję po Akihabara nuvarėm atgal į Asakusa, susirinkom daiktus ir tada į Nishi-Kawaguchi Saitamos prefektūroje. Iš esmės tai šiaurinis priemiestis. Buvom užsisakę normalų trivietį, bet kai pamatėm dydį, pakeitėm į didesnį. Realiai tai trijų aukštų lova o šalia jos toks tarpas, kad reikia šonu įeiti. Kitas kambarys, kurį laimei gavom buvo daug erdvesnis, nors ir tai dviese sunku prasilenkti. Šeimininkai buvo labai draugiški, plius gavom pusryčius. Nishi-Kawaguchi – užkampis. Yra daug izakajų (japoniškų kabakų), bet ten renkasi senimas daugumoj, po to kažkiek restoranų ir raudonų žibintų gatvė. Būtent šitas dalykas įstrigo labiausiai atminty – kur bebūtum, visada rasi raudonų žibintų kvartalą. Tikrai nesitikėjau to iš Japonijos, bet va.. Žodžiu, pasivaikščiojom po miestelį, grįžom ir nulūžom.

Trečia diena: Odaiba, Tokyo, Shibuya, Roppongi. Gan daug? Nuo pradžių. Atsibudę patraukėm link Odaiba. Odaiba yra dirbtinė sala Tokijo įlankoje. Didžiausią įspūdį paliko vaizdas iš salos į Tokiją. Kelias iki salos irgi smagus. Turėjom sėsti į tokį traukinį autobusą, kuris yra nepilotuojamas. Važiuoja tokių taku, bet yra su guminiais ratais. Smagu. Odaiboje stovi dirbtinė laisvės statula. Nieko gero. Užtat, kaip jau minėjau, vaizdas nuostabus. Tuo pačiu matomas uostas, Vaivorykštės tiltas, Tokyo bokštas, bokštas Asakusoje ir galybė dangoraižių. Dar į Odaibą varėm, nes ten turėjo stovėti Gundam – milžiniška roboto statula, bet pasirodo perkėlė jį į Shizuoką – kitą miestą, kuris gan tolokai nuo Tokijo. Taigi pasivaikščiojom po parką, apžiūrėjom keletą įdomių pastatų ir palikom salą. Sekanti stotelė, Tokyo. Centrinė miesto dalis. Norėjom nueiti iki imperatorių rūmų, bet buvo vėloka ir takas buvo uždarytas. Nors gali būti, kad jis visad uždarytas, nesu tikras. Pabuvom ten, pažiūrėjom į gražius dangoraižius ir išvarėm namo. Namie pasėdėję nusprendėm, kad reikia varyti į Roppongi ir pasitūsinti, nes tai vienintelė diena, kada galėjom sau tai leisti pagal planą. Sėdom į traukinį, bet vietoj to, kad pakeistume liniją ir nuvyktume tiesiai ten, išlipome Shibuya, nuo kur žadėjom eiti iki Roppongi. Išlipom ir išsižiojom – garsioji Tokijo perėja – atrodo, kad visas miestas kerta gatvę. Mašinos gauna kokias 2 minutes, o tada pasipila gausybė žmonių. Pastovėjom ten šiek tiek, paklausėm kelio iki Roppongi, bet mums pasakė, kad teks pėdinti apie valandą, todėl grįžom atgal į stotį ir ten nuvažiavom metro. Išlipę nežinojom kur eiti, tai paklausėm vietinių, kurie sunkiai angliškai kalbėjo ir grožėjosi Tokijo bokštu iš toli. Paklausėm kur yra Gas Panic klubas, tai jie ne tik, kad mus nuvedė ten, nupirko alaus, bet ir visą naktį su mumis liko. Žiauriai faini japonai. Ir jie pradžioj sakė, kad yra tik draugai, bet mes juos suporavom. Klubas tai toks nekoks ten buvo. Labiau klubas baras, bet įėjimas į garsius klubus prasidėda nuo 30-40 eurų, tai mes nusprendėm, kad gal per brangu šiek tiek. Baigę baliavot išėjom iš klubo ir šnekėjomės lauke. Tada iš niekur nieko pradėjo važiuoti policija link klubo ir du bičai šoko ant motorolerių ir pradėjo važiuot į policijos mašinas, tai policininkai greit iššoko ir nuvertė juos, supakavo. Visi pradėjo fotkintis prie įvykio scenos. Mūsų versija tokia, kad kol tie bičai trukdė policijai, tikri kaltininkai pabėgo. Žodžiu, nuotykis. Čia taip trumpai viską pasakoju, nors viskas vyko ilgai. Bet galų gale parsibeldėm namo pirmu traukiniu.

Ketvirta diena: Shinjuku, Harajuku. Kadangi pabudom vėlai ir kol išsiruošėm, tai nusprendėm pasidaryti ramesnę dieną. Pirmiausia išlipom Harajuku – Tokyo mados sostinė – vieta, kur renkasi persirengėliai anime ir šiaip įdomus personažai. Kadangi jau vėloka buvo, tai nepamatėm to jų sambūrio, bet prasiėjom Takeshita-Dori gatve, kur pagrindinės Harajuku parduotuvės randasi, pasivaikščiojom šiaip po rajoną – gražu. Sėdom į traukinį – viena stotelė ir mes Shinjuku. Dangoraižiai, šviesos, žmonės. Nuėjom į rajoną, kur daug restoranų įvairiausių, bet pamatėm ne tik tai, bet vėl krūvas viešnamių. Vienas įdomesnių reginių buvo vyrai prostitutės. Kažkur 6 bičai apsirengę kaip K/J-pop dainininkai/šokėjai, tiesiog stovi vidury didelės alėjos ir kalbina merginas, o jos vengia jų visaip. Keistas vaizdas. Pavalgę nuėjom į Nishi-Shinjuku rajoną, kur stovi labai daug dangoraižių ir užsikėlėm į Tokyo Metropolitan Government dangoraižio observatoriją. Kadangi lijo, vaizdas nebuvo toks švarus, bet vistiek be proto įspūdinga. Miestui tiesiog nematyti galo. Po to tiesiai namo miegot nuvarėm.

Penkta diena: Tsukiji žuvies turgus, Yokohama ir vėl Shibuya bei Harajuku. Pirma atsikėlėm apie pusę šešių ryte, nes pagrindinis veiksmas turguje vyksta ryte. Įdomu ganėtinai – žiauriai didelis turgus ir galima pamatyti visko – didžiulių tunų, kalmarų, krabų ir dar velniai žino ko. Nuotraukos vėl kalba geriau. Turguje pavalgėm šviežaus sušio – labai skanus. Iš ten sėdom į traukinį ir išvarėm į Yokohamą – satelitinį Tokijo miestą – uosta. Nors miestas ir yra uostas, Yokohama skaitosi kaip ramus prieglobstis pavargusiems nuo Tokijo. Nelabai mes liko sužavėti. Miestas labai tuščias buvo ir pilnas policijos. Vieno pareigūno buvom pareikalauti pasų, bet kadangi jų nesinešiojom, tai praslydom su kitais dokumentais. Nors galėjo nekaip baigtis, nes teko girdėti istorijų, kaip Japonijoje buvo areštuoti keli asmenys, kurie neturėjo pasų su savim.
Yokohama gražus miestas, tik gan nuobodokas. Iš Yokohamos nuvarėm į Shibuya pažiūrėti perėjos per Starbucks langą, kol dar šviesu, bet nebuvo taip įspūdinga, ir nenorėjom laukti dvi valandas, kol prasidės piko valandos. Tai šiek tiek pasivaikščioję po rajoną nuvarėm į Harajuku nupirkti suvenyrų. Nelabai ten ką radom, nes arba brangu, arba kičas, bet keletą dalykų nusipirkom. Tada namo, pasėdėjom ir pagalvojom, kad nevalia paskutinę naktį prasėdėti namie. Išvarėm į Akabane – priemiesčio centras netoli nuo mūsų hostelio. Panašus į Nishi-Kawaguchi, tik kiek didesnis. Nieko gero, kabake atsigėrėm kažkokio birzgalo, grįžom ir užmigom.

Šešta diena: Nishi-Kawaguchi – Ueno – Tokyo Narita International – Seoul Incheon International. Pavalgėm pusryčius ir išsinešdinom, nes reikėjo palikti hostelį prieš 10 ryto. Nusprendėm porą valandų pasėdėti parke Ueno rajone – ten labai didelis parkas ir pilna muziejų. Parkas kaip parkas – didelis, yra šventyklų, prūdas. Gerai pasėdėjom. Geriausia dalis buvo, kai varėm į stotį ir aptikom sendaikčių turgų, tai ten prisipirkom autentiškų suvenyrų. Liuks. O jau iš ten tiesiai į oro uostą. Tokyo – Seoul. Seoul Incheon – Korea University. Grįžę nuėjom pasveikinti vienos draugės į kabaką. Išgėrėm vieną pagaliau PIGŲ alų ir nuvarėm miegot.
Du didžiausi pasaulio miestai aplankyti J

nuotraukos:
http://picasaweb.google.lt/pempenki/Japan02#

Aplink Korėją Automobiliu

Prisiruošiau papildyti dienoraštį. Šį kartą apie mūsų kelionę po Korėją. Pradėsiu nuo planavimo:
Planavimas: Pradžioj viskas buvo tvarkoj - nusprendėm keliauti keturiese - Aš, Emanuel, Jaap ir YouSung (Ricecake). Nuvarė Emanuel ir YouSung į automobilių nuomos punktą, pasirašė dokumentus ir staiga YouSung skambina tėvui, o tėvas sako ne. Pinigai sumokėti. Ką daryti? Supykom ant ryžių pyragaičio stipriai labai. Laimei pažįstam JiSu, kuris kad ir turėjo vykti aplankyti giminių (ta savaitė buvo Chuseok - Korėjiečių padėkos dienos - savaitė) vis viena entuziastingai priėmė mūsų pasiūlymą ir nusiplovė nuo giminių baliaus anksčiau nei planuota. Nuomos punkte pakeitėm vardus, paso duomenis. Viskas tvarkoj.

Pirma diena: atsikėlėm anksti, apie 8ryto jau sėdėjom patogiame Hyundae Avante (beje, iš tikro sakoma ne Hiundai o Hjundė). Pirmas punktas aplankyti Andong, tradicinį Korėjiečių kaimelį. Į detales nesivelsiu, kelias buvo smagus, bet nieko kažko stebuklingo. Keli sustojimai kolonėlėse, grožėjimasis Korėjos kalvomis ir apskritai gamta, blabla. Atvykę į Andong'ą šovėm tiesiai į kabaką pavalgyt. Kažokį vištos marmalą skanų valgėm, tik bėda, kad kaulai labai smulkūs buvo likę, tai daugiau žaidimas nei valgis buvo. Pavalgę sėdom į autobusą, kuris per penkias minutes nugabeno mus prie kaimelio vartų. Gražu. Kalnai, ryžių laukai, tradiciniai nameliai. Kaimelis nedidukas, bet apsiptas labai gražia gamta. Aplink kaimą teka upė, o kitoje upės pusėje kalnai ir nuostabaus grožio uola į kurią nesikėlėm, nes taupėm laiką. Vaizdą gadino traktoriai ir automobiliai pastatyti tradiciniuose kiemuose, bet turbūt negalima tikėtis, kad jie vis dar arkliais jodinėja. Daugiau nelabai yra ką pasakoti, nuotraukos paaiškina daugiau.
Toliau patraukėm į Busan'ą (Pusan'ą) - antras didžiausias miestas Korėjoje garsėjantis gražiais paplūdimiais. Problema buvo, kad baigėsi pinigėliai, tai teko banko ieškoti. Pasukome į Andong'ą (miestelį tuo pačiu pavadinimu), pasukome į siaurą gatvelę ir užkliudėme kitą mašiną. Pirma Emanuelio avarija per nežinau kiek laiko vairavimo. Bėda bėdelė - įbrėžimas mažytis, bet moteriškė nedurna. Iš užsieniečių nesunku išplėšti daug pinigo. Nuskilo stipriai, kad turėjom Jisu, kuris studijuoja teisę ir pakankamai gerai ją išmano, tai išsisukom palyginus nebrangiai, nors ir tai kirto per pinigine neblogai. Kažkaip išlaikėm gerą nuotaiką ir erzinom Emanuelį visą kelią iki Busano. Busane sutiko Jisu draugą, vakarėlių liūtą ir kietą teisininką YungHeun, kuris mums ne tik Busaną aprodė, bet ir į klubą nemokamai pravedė. Susiradę nepadoriai pigų ir gerą motelį nuvarėm pavalgyti jūros ungurio bbq. Labai įdomu buvo, kad ungurys dar gyvas buvo, kai kepti uždėjo jį, tai visaip spurdėjo. Nepykit gyvūnų mylėtojai, bet seilės pradėjo varvėt - kažkoks gyvuliškas instinktas suveikė matyt :D Pavalgėm ir patraukėm link klubo. Ganėtinai prastas. Pabuvom 15min ir nuvarėm iki SevenEleven (načnykų tinklas), prisipirkom gėrimų ir link pajūrio. Ten gerai padegustavę nuėjom atgal į klubą. Šiek tiek smagiau buvo, bet vistiek liūdnoka. Paryčiais pavargę grįžom į viešbutį.

Antra diena: Atsibudom, nusimaudėm, nuėjom pažiūrėti Busano valandėlei, suvalgėm picą, susipakavom ir į trasą. Kadangi atsibudom apie pietus, teko šiek tiek pakeisti planus ir vietoj kelionės palei vakarinę pakrantę, patraukėm link Daegu iš pradžių aplankant Gyongju - turbūt garsiausią Korėjiečių šventyklą. Nuotraukos vėl kalba geriau. Iš esmės dar viena šventykla apsupta labai gražios gamtos.
Daegu - nuobodokas miestas. Plius ta diena buvo išeiginė Amerikiečių kareiviams, o Daegu yra bene didžiausia Amerikiečių bazė Korėjoje. Nuvarėm į centrą, užsukom į barą, ir labai nustebau, nes ten stovėjo milžiniškas Švyturio stendas ir jie turėjo bene visas pagrindines rūšis. Deja kaina buvo absurdiška, tai nesusigundžiau. Vėliau nuėjom į Amerikiečių barą, ten pasėdėjom, pabendravom su kareiviais, įsitikinom, kad absoliuti dauguma jų yra patriotai idiotai ir naktį grįžom į motelį (šį kartą daug prastesnį, bet dar labiau nepadoriai pigų).

Trečia diena: Atgal į Seulą. Gan ilga kelionė buvo, bet pusę jos pramiegojau tai ok viskas buvo. Seule prie pat namų užsukom į auto remonto saloną ir sutvarkėm savo mašiną už keletą dolerių, kas pradžiugino ir nuliūdino, nes moteriškei labai nuskilo tą dieną, kai įbrėžėm jos šūdmašinę. Pridavėm mašiną ir griuvom miegot.

Nuotraukos:
http://picasaweb.google.lt/pempenki/RoundKorea#

KoYon Kova 고연전 |

Po ilgos pertraukos vėl rašau. Kadangi dabar 추석 - Korėjiečių padėkos diena, tai turiu galybes laiko papasakoti, kas naujo įvyko.
Taigi, KoYon Kova. KoYon reiškia KOrea university ir YONsei university - du geriausi ir didžiausi privatūs universitetai Korėjoje. Šie du universitetai visą laiką varžosi, kuris geresnis. KU emblema yra riaumojantis tigras, o Yonsei - erelis išskleidęs sparnus. Per žaidynes jie mus vadina Cats, o mes juos Sparrows. 고연전, tai kasmetinės sporto varžybos tarp šių dviejų universitetų komandų. Sporto šakos - Beisbolas, Regbis, Futbolas, Ledo ritulys ir Krepšinis. KoYon battle pritraukia ne tik studentų, bet ir plačiosios publikos dėmesį, nes renginys ne tik, kad itin masyvus, bet ir transliuojamas per TV. Renginys kasmet organizuojamas vieno iš universitetų. Šie metai buvo mūsų, todėl afteris vyko Aname. Bet apie tai vėliau.

Pasirengimas:
 Kažko labai ypatingo nesitikėjom, nes mums sakė, kad reikės mokytis skanduotes. Na, manėm, kad susirinksime auditorijoje, gausime lapelius su tekstais, parėkausim ir skirstysimės. Klydom kaip tik įmanoma suklysti. Universitetas jei jau kažką organizuoja, tai reikia tikėtis, kad bus masyvu. Nuvedė mus į universiteto sporto kompleksą. Tokio vaizdo tikrai nesitikėjau. Futbolo aikštė aukščiausios kokybės, krepšinio halė, į kurią mus ir nuvedė, tokia, kad ne vienas klubas pavydėtų. Nuvedė mus atsisėsti, bet sėdėti beveik neteko. Pačioje krepšinio aikštelėje buvo scena su šokėjais, cheerleaderiais, scenos fejerverkais ir visais kitais atributais, o salė pilna studentų raudonais KU marškinėliais visą laiką šoko. Žodžiu, išmokom keletą dainų, kurias vėliau dar teko girdėti šimtus kartų.

Pirma diena: Beisbolas, Krepšinis, Ledo Ritulys.
Atsikėlėm anksti, papusryčiavom ir sėdom į metro. Man, kaip niekad beisbolo nemačiusiam buvo gan smalsu, bet tikrai nesitikėjau to, kas ten vyko. Universitetas išnuomavo stadionus Olimpiniame sporto komplekse, todėl galite įsivaizduoti, kokio didumo renginys. Abu universitetai turi apie 30000 studentų. Žinoma, visi nesusirinko, bet pakankamai, kad pasijustum lyg Man Utd vs Chelsea mače (Mes raudoni, Yonsei mėlyni). Pats beisbolas gan nuobodokas žaidimas, bet kadangi minia buvo labiau suinteresuota šokti ir rėkti nei žiūrėti žaidimą, tai laikas tikrai smagiai praėjo. Beveik visą laiką laiminėjom, bet Yonsei išlygino pabaigoj. O pačiam gale buvo likusi nubėgti tik viena bazė ir batteris turėjo tik pamušti kamuoliuką nestipriai, bet kažkas jam susisapnavo ir baigėsi lygiosiomis žaidimas. Toliau, krepšinis. Kai ten nuėjom, jau buvo prasidėję viskas. Vėlgi scenos su cheerleaderiais, šokiai, skanduotės ir... praloštos rungtynės. Iki ketvirto kėlinio vidurio buvo labai lygu, bet gale visai nepasisekė. Į ledo ritulį nėjom, nes KU silpni šioje sporto šakoje. Gavom 7-1 berods. Plius kirtosi laikas su krepšiniu. Visiškai pavargę, per liūtį grįžom namo, pasėdėjom, alaus atsigėrėm ir griuvom miegoti.

Antra diena: Regbis ir Futbolas
Vėl ankstyvas kėlimasis, bet regbio matęs taipogi nebuvau, tai gan įdomu buvo. Labai jau prisnūdę buvom pradžioj, bet regbis ir šiaip neįdomus. Kamuolį matai penkias sekundes, o po to tik krūvą didžiulių pacanų. Plius pralaimėjom vėl. Futbolas - liuks. Labai gražios varžybos ir tiesiog sutraiškėm Yonsei 3-0 visą laiką praleisdami jų pusėj. Vėl dainos, šokiai, skanduotės, gera kompanija. Tuos dalykus sunku nupasakoti, tai geriau nuotraukas pažiūrėsit.

Afteris:
Po varžybų grįžom namo ir su Emanueliu nusprendėm numigti, nes baisiai pavargę buvom. Nusnaudėm valandą, pasiruošėm ir išvarėm link Anamo (kuris, beje, yra už 15-20 min pėstute. Vėlgi, baisiai nustebę buvom. Visą centrinė gatvė uždaryta, pilna studentų iš abiejų uni, visi tūsinasi, šoka, bendrauja. Maistas ir gėrimai daugumoje barų nemokami. Taip pat stovėjo pilna alaus stendų, kur prieini ir tau paduoda alaus. Žodžiu sutikom milijonus žmonių, pabuvau su milijonu įvairiausių kompanijų. Nežinau kiek barų aplankė, kiek alaus ir soju išgėrėm, bet naktis tikrai nepakartojama. Taip pat buvę KU studentai - senyvi žmonės pirko gėrimus jaunimui ir stengėsi bendrauti. Labai įdomus reiškinys. Galų gale nuvarėm į Armba - vietinis bariukas, ten praleidom galybę laiko. Smagiausias momentas buvo, kai išėjom link parduotuvės ir pamačiau grupelę Yonsei bičų stovinčių. Kažkaip sumąsčiau, kad noriu Yonsei marškinėlių. Tai apsikeitėm su vienu biču ir į Armba grįžes ganėtinai nustebinau chebrą. Grįžinėjant namo vis kalbinau visus Yonsei studentus. Vienu momentu kažkaip galvą pasukau, žiūriu o, sėdi du bičai ir mergina, tai priėjau prie jos ir sakau "hey girl from Yonsei, gimme ur number." Tai kitą dieną pasimatymą suorganizavom. Kavos išgėrėm, aprodė Yonsei uni, kuris daug bjauresnis nei KU. Smagumėlis
Ai, dar po KoYon prieš miegą suvalgėm Hangover Soup, kaip ją vadinam. Sriuba tokia su kiaulienos kaulais, daržovėm, ryžiais ir t.t.. Turint omeny mūsų gyvenimo būdą čia, tai sriubytė tikrai veikia. Dar neteko pachmielo apturėt!

Nuotraukos http://picasaweb.google.lt/pempenki/KoYonKova#
Ne mano, bet maždaug kaip tai atrodė: http://www.youtube.com/watch?v=k8XnieONug8

Uni, Hongdae ir Dongdaemun

1. Sveiki. Jau beveik baigiau antrą savaitę universitete, tačiau kadangi tik dabar pradėjau vesti užrašus, papasakosiu pirmus įspūdžius. Universitetas milžiniškas (~30000 studentų, tarp jų ~500 iš svetur) ir labai modernus. Maniau Sussex'as yra didelis, bet palyginus su Korea University jis tikrai nedidukas. Kas smagiausia, visi labai didžiuojasi būdami KU studentais, nes jei nesi atvykęs pagal mainų programą, reiškia arba esi labai labai protingas, arba labai turtingas. Pamenu Karolis klausė ar mano uni UK atrodo lyg Hogvartsas. Na, Hogvartsą radau, tik gan netikėtoje vietoje - Seule. Gal kiek perdedu, bet dauguma pastatų iš išorės atrodo lyg pilys, o jei ir ne, tai išlaikytas stilius. Ar tai būtų suoliukai, ar sienos, ar kanalizacijos dangčiai, ar dar kas - visur matyti KU emblema - riaumojančio tigro galva. Kaip jau minėjau, plotas labai didelis. Neišvaikščiojau dar turbūt nė pusės campus'o. Uni taip pat aptarnauja autobusai, nes, kai tarpai tarp paskaitų trunka 15 minučių, suvaikščioti gali būti labai sudėtinga. Paskaitos pakankamai įdomios. Turiu penkis kursus: Business Approach for Media Industry, Persuasive Communication, Internet Communication, Broadcasting and Film Studies ir Beginner's Korean. Korėjiečių paskaitos kol kas gan bevaisės. Išmokau tik keletą naujų dalykų, nes žmonės mokosi alfabetą ir tarimą - dalykus, kuriuos išmokau prieš atvykdamas. Bet prieš išvykstant iš Korėjos jau turėčiau mokėti susikalbėti paprastose situacijose. Pradžioj galvojau ar verta, bet dabar jau žinau, kad čia dar grįšiu. O ir šiaip, dar viena kalba nepamaišys, tuo labiau, kad korėjiečių populiacija gan didelė ir labai daug bendruomenių galima rasti užsienyje. Sakoma, pagal etninių korėjiečių populiaciją, antras pagal dydį miestas yra L.A. (Pirmas, be abejo, Seulas). Žodžiu, dėstytojai visi mokėsi štatuose ir dauguma angliškai kalba labai gerai. Visos paskaitos, išskyrus korėjiečių kalbos, vyksta viename pastate, kas yra gan patogu. Kas liečia studentus iš svetur, tai čia yra devynios galybės korėjiečių gimusių užsienyje.

2. Hongdae. Vidutinio klubinėtojo rojus. Yra trys tūsų zonos:
Itaewon: sakoma taip: 'lots of american soldiers and easy going asian chicks looking for some action'. Skonio reikalas. Dar nebuvau, bet kiek teko girdėti - labai jau panašiai skamba. Itaewon'e yra amerikiečių bazė, o kaip žinia jų nelabai kas mėgsta - ypač kareivių. Redneck'ai manantys, kad jie čia šeimininkai ir visur randantys problemų. Kas dėl lengvų merginų - Jaap nuvarė ten pačia pirmą dieną (surprise, surprise) ir, berods, nieko neklausdamas susirinko 2 ar 3 numerius. Tiesiog taip. Reikės aplankyti, bet ne visai mano sritis - plius, žmonės kalba, kad US kareiviai kardinaliai gadina atmosferą.
Kangnam: nebuvau klubuose, bet teko nuvykti iki Samseong-dong ir Sinsa-dong. Zona pietrytiniame Seule - turtingųjų gūžta. Turbūt tik čia pamatysi tiek daug gerų užsienietiškų mašinų ir pacanėlių už Ferrari ar Lamborghini vairo. Kitą vertus, viskas labai gražu, švaru, tvarkinga, bet adekvačiai brangu. Kas dėl klubų, vienas vokietis jau praleidęs vieną semestrą Korėjoje pasakojo, kad verta. Sumoki daugiau, nei Hongdae, bet ir patirtis visai kitokia.
Hongdae: dauguma jaunimo renkasi būtent šią zoną. Šimtai klubų, restoranų, barų ir ko tik nori. Paskutinį mėnesio 5dienį galima nusipirkti apyrankę už 15000 won'ų (~30lt) ir taip gauti praėjimą į maždaug 12 klubų. Mes apie tą dalyką nežinojom, kai varėm, tai lygiai tiek pat sumokėjom už vienkartinį įėjimą. Brangoka, bet ne kasdien varai. Gėrimai klubuose kaip ir visur brangūs, bet paprastai sumokėjęs už įėjimą gauni kuponą vienam gėrimui. Klubas į kurį mes ėjome vadinosi Cocoon. Didelis, prigrūstas, daug lazerių, veidrodžių, mainstream rap&rnb. Labai jau ne mano skonio, bet kadangi kompanija buvo gera ir įspūdžiai nauji, tai suėjo visai neblogai. Plius, manau, savo darbą padarė ir alkoholis.. Nueiti pagurkšnoti į kabaką nėra brangu, todėl visi tai daro prieš eidami į klubą. Mes sumokėjom 10000 won'ų (~23lt) ir ne tik kad gėrėm kokias 2 valandas mažiausiai, bet dar ir porą milžiniškų vaisių lėkščių gavom ir porą lekščių aštrių vištų šlaunelių. Taip sakant, sandėris neblogas.

3. Dongdaemun arba Dongaemun Market - didžiulė zoną, kurioje gali rasti visko: vienoje pusėje gatvės žmonės pardavinėja iguanas, voveres, vėžlius, visokiausius mėlynus vėžius, kitoje kinietiškus treningus, paralelinėje gatvelėje kinietišką avalynę, o visai šalia, dangoraižiuose, glaudžiasi high street brand'ai. Buvome ten maždaug porą valandų, todėl labai daug nepamatėme, bet būtinai reiks grįžti ir apsipirkti, nes kinietiški reikalai labai pigūs. Taip pat netoli yra blusų turgus - ala humana. Draugas nusipirko labai gero stovio Nike kedus už 3lt. Tik sakė, kad toje zonoje pamatai tikrai vargingą Seulą. Kai nuvyksiu dar kartą, turbūt galėsiu papasakoti daugiau. Beje, pagrindinė prekyba Dongdaemun'e prasideda ~8 vakaro ir baigiasi ~6 ryto. Priežastis - taip patogiau didmenininkams. 

Beje, kas liečia nuotraukas, turbūt mesiu jas į albumus picassoje, nes čia labai problematiška ir neverta. Kai sudėliosiu į atitinkamus albumus, tiesiog numesiu nuorodas.
Dėl video dar nežinau. Labai ilgai užtrunka viskas, bet pasistengsiu netolimoje ateityje kažką sukombinuoti.

Ačių už dėmesį, geros visos dienos jums, ir gero pusdienio man. Lekių į korėjiečių kalbos klasę :)

Eksponatai Dongdaemun'e

Annyong Hashimnika

Taigi taigi taigi. Apartamentas mano gan krūtas. turiu lovą, spinta, spintelę, šaldytuvą ir dušą, o duše kriauklė ir tūlikas. Ganėtinai keista buvo iš pradžių, bet pasirodo labai normalu  čia taip. Šiek tiek numigau atvykęs, nes po bemaž 30h trukusios kelionės jaučiausi pavargęs. Nubudęs susipažinau su savo sugyventiniais aukšte: Scott - Sidnėjus. Kietas bičas, bet jam būtinai reikia bent dienos po baliaus atsigauti. Max - korėjietis iš Sidnėjaus. Žiauriai draugiškas ir visada pagelbėjantis, ir šiaip vienas kiečiausių kada sutiktų bičų. Turi draugę, kuri, kol jis mokosi, keliauja po Europą. Javier - Meksikas. Liuks - draugiškas, turi irgi draugę, bet niekad neatsisako kažką nuveikti. Jaap - Amsterdamas. Merginų magnetas. Palaida bala, bet šiaip labai smagus - visada yra ką pakalbėti ir visada nuotaikoje. Daeton - Singapūras. Nežinau, tiesą pasakius. Visada jis kažkur skuba kažko pažiūrėti ir niekad nebūna su mumis, bet šiaip draugiškas. Dre - Čikaga. Amžinai šneka skaipu su kuom nors. Retai tenka matyti. YouSung - korėjietis iš mano uni. Susitikome labai netyčia. Ėjau į virtuvę, susidūrėm pasisveikinom ir supratom, kad jau matę esam vienas kitą. Gimęs augęs Seule, bet metus praleido Naujojoje Zelandijoje, po to baigę mokyklą Vokietijoje, o vėliau įstojo į Sussex'ą. Antriems metams sumąstė pasidaryt atostogas nuo Europos ir grįžti į Seulą. Na ir galiausiai Emanuel. Pats kiečiausias vokietis, kokį kada esu sutikęs. Festivalių šeimininkas, visad turi ką papasakoti, visad nuotaikoj, apturi tokias pačias miego problemas kaip ir aš. Žodžiu, bendrą kalbą puikiai randam.
Tiksliai dabar nepamenu, bet žinau, kad varėm pavalgyti  į Anam'ą, kuris yra vietinis 'centras' labai netoli mūsų Allive Hostel (Olive Gositel). Varėmbeveik visi pačią pirmą dieną ir buvom apšalę nuo visko. Dabar jau įpratau, bet pradžioj keista buvo, kad paprastai restoranuose stalo viduryje yra toks ala ugniakuras ir ten atneša tau kažkokį maistą, kurį pusiau pats gaminiesi, pusiau tau padeda. Ar tai būtų troškinys, ar korėjietiškas bbq (papasakosiu vėliau kada) vartai ir maišai viską pats. Žodžiu užsisakėm troškinį ir soju (sodžiu). Taip pat visada gauni galybę patiekalėlių, kurie vis papildomi. Beje, soju, tai tradicinis korėjiečių šnapsas. ~19-21 laipsnis. Soju geriamas prie troškinių ir bbq, o alus prie vištienos. Būtina paminėti ir kimchi - papildomas patiekalas, kurį gauni visada ir bene pusė korėjietiško maisto yra pagrįsta kimchi. Dažniausiai tai aštrūs konservuoti kiniški kopūstai arba ridikai, bet pasitaiko ir kitose formose. Daugiau - wiki. Pradžioj nesužavęjo manęs, bet pamėgau jau. Ir išvis, labai gerai turėti korėjietį, kai eini valgyti, nes nors ir žinai, kaip skaityti, neturi nė menkiausio supratimo, ką užsisakinėji ir kokios kainos, nes jos retai kada nurodytos. Pagrindinis dalykas - jei nemėgsti aštraus maisto, Korėjoje bus sunkoka. Čia žmonės žalius čili pipirus mirko aštriame padaže ir valgo tiesiog taip. Bandžiau - verkiau.
Tiesiai šviesiai - pirma savaitė gan miglota, nes mano aukštas nesibodi vakarėlių. Tiesa, buvome universiteto organizuotame Seoul City Tour, tačiau jis buvo gan prastas. Nuvežė mus į liaudies muziejų, kuris buvo gan nuobodus. Tada nuvežė į Insa-dong - gatvę turistams iš Vakarų, norintiems įsigyti lazdelių, vėduoklių ir audinių. Vienintelis vertas dėmėsio reikalas buvo šou pavadinimu "Jump". Rytų kovos menai, komedija ir t.t. ir pan. Buvo gan smagu. Grįžę turbūt valgėme. Tiesiog labai sunku prisiversti kažką gamintis pačiam, nes viskas pakankamai pigu. Gal todėl, kad įpratau prie angliškų kainų, bet, manau, kad kad ir kaip žiūrėtum vistiek gaunasi nebrangu. Turim už 2 min. kelio nuo namų tokią vietelę dirbančią 24/7 ir siūlančia pačius geriausius troškinius. Kas smagiausia - jei tą troškinį suvalgai po smagios naktelės nebus jokių pasekmių. kaina ~9lt - prisivalgai taip, kad bemaž pusdienį net nenori apie maistą pagalvoti.
Taksi - gan pigu. Apskritai, taksi čia veikia kaip maršrutkės. Iškeli ranką ir varai. Dažniausiai net nesivarginam važiuoti autobusu iki prekybos centro, nes viešasis transportas kainuoja ~ 2,5-3lt priklausomai nuo atstumo, o jei varai taksi ne vienas, gaunasi net pigiau iki parduotuvės. Tiesa, reikia būti atsargiam ir netyčia nesusistabdyti juodos taksi, nes tos brangesnės. Labai puikus dalykas yra T-Money kortelė. Pasipildai ją ir varai kokiu tik nori transportu. Net daugumoje taksi gali atsiskaityti T-M. Seulo metro turbūt pats švariausias, kokį esu regėjęs (miestas apskritai labai švarus, nes visą laiką kas nors valo šaligatvius, nors ir nesimato tų žmonių). Visose stotelėse įrengtos tvoros - durys, arba kaip YouSung pasakė - Idiot Proof. Pasirodo lietuviai ir korėjiečiai turi kažką bendro - savižudybes. Bet Seulo metro nekokia vieta žudytis - tiesiog nelabai įmanoma. Pagrindinėse stotelėse taip pat galima rasti milžiniškus touch screen kompus su google maps'ais, google' street view ir visais kitais biesais. Ir šiaip, metro labai paprasta susigaudyti, jei nepasimeti painiuose pavadinimuose.

Annyong Haseo

      Ką gi, pagaliau atėjo atsipūtimo metas. Ta proga galvoju ir pradėsiu aprašinėti savo įspūdžius kimchi šalyje. Pirmos dienos buvo itin neblaivios, bet taip pat ir itin smagios. Turiu pačius geriausius bučiokus, visi draugiški ir taip toliau ir panašiai. Žodžiu, viskas nuo pradžių:

      Išvykau iš Klaipėdos rugpjūčio 19 vakare. Kaune buvau daugmaž vidurnaktį. Tada sėdau į Simple Express autobusą iki Varšuvos. Pradžioj buvo gan prastai, nes nuo stogo varvėjo vanduo ir autobusas buvo prigrūstas žmonių, plius turiu problemų su miegu transporto priemonėse. Vėliau kažkaip ir lašėt nustojo ir nusnūdau kažkiek, tai pirma rimtesnė kelionės dalis apsiėjo be didesnių rūpesčių. Varšuvos oro uoste teko laukti geras 6 valandas. Nieko baisaus - kokias 3 praleidau ieškodamas interneto, dar 1 valgiau, o likusias 2 tiesiog skaičiau žurnalus. 13:05 pakilau link Helsinkio. Skrydis trumpas, bet labai patogus. Vis tik jaučiasi skirtumas tarp oro linijų. Helsinkyje ilgai laukti neteko - prasivaikščiojau, muitinę praėjau ir kai buvau prie sodinimo vartų buvo likę laukti apie valandą. Dar sutikau kelias lietuves, kurios turėjo po manęs į Pekiną skristi paturistauti, tai persimetėm porą žodžių. Bet Helsinkyje jau jautėsi tas buvimo mažuma pojūtis. Kadangi Helsinki Vantaa yra vienas pagrindinių oro uostų, jungiančių Europą ir Tolimuosius Rytus, tai buvo pilna azijiečių visur. Labai graži ir maloni korėjietė stiuardesė pagelbėjo visiems susirasti vietas. pakilau rugpjūčio 20 17:05. Lėktuve supratau, kodėl sakoma, kad transkontinentiniai skrydžiai ne tik nuobodžiausi, bet ir įdomiausi. Skamba keistai? Nuobodūs todėl, kad tenka labai ilgai sėdėti, o žiūrėti filmus ar dar ką greit nusibosta. O įdomūs todėl, kad žmonės skrendantys tais skrydžiais paprastai turi ką papasakoti. Mano kompanjonas buvo maždaug 60 metų lenkas fizikas. Gyvena jis Suomijoje, nes vienas jo vaikų autistas ir sąlygos Suomijoje tokiam vaikui tobulos. Taip pat, dar 'prie Sovietų' jis išvyko dirbti į Japoniją ir ten praleido, berods, 7 metus. Tai pripasakojo visokiausių dalykėlių. Pavyzdžiui jo dukra gimė Japonijoje ir jos gimtoji kalba yra japonų, tačiau atrodo lyg lenkė todėl, ko gero, niekados nebus tikra Japone. Pripasakojo ir kitų dalykėlių, tai gal kada parašysiu ir apie tai. Pažiūrėjau vieną multiką apie drakonus, po to dar How I met your mother keletą epizodų, numigau ir nusileidom. Keista buvo skristi per visą Rusiją. Taip toli! Rugpjčio 21 8:20 ryto labai švariai nusileidome Incheone, kuris, beje stovi saloje sudarytoje iš dviejų salų. Diena graži. Pro muitinę praėjau gerai, nors ir turėjau mėsos lagamine, kurią turėjau deklaruoti, bet 'ofiseris' parodė, kad varyčiau toliau, tai aš taip ir padariau. Visas suprakaitavęs ir nesiprausęs susiradau Korea University Buddies komandą, susipažinau su keliais tarptautiniais studentais ir tada laukėm autobuso, kuris turėjo mus nuvežti iki bendrabučių. Išlindau laukan ir buvau kiek priblokštas. Po vėsokos Varšuvos ir vėsaus skrydžio tiesiog tvoskė karštis ir drėgmė. Greit nudūmiau atgal į laukiamajį, pašnekėjom ir sėdom į Daewoo autobusą. Apkabinėtas visokiom užuolaidom iš vidaus, bet šiaip labai patogus. Buvo labai viskas įdomu per langą - kažkaip lyg ir panašu, bet lyg ir kitaip. Nežinau kodėl, bet iškart kilo asociacijos su anime visokiais ir Japonija ir šiaip tokias dalykais. Pilna statybų visur ir miestas monstras - pirmi įspūdžiai. Po pustrečios valandos jau buvom Jongam-Dong rajone. Viena KUBA (Korea University Buddy Assistants) narė nuvedė mane į mano būstą... To Be Continued

Incheon International