Japonija

Aplankęs Japoniją galiu dėti didelį pliusą prie šalių, į kurias visą gyvenimą norėjau nuvykti. Kitą vertus, yra ko sugrįžti, nes per penkias dienas aplankėm viso labo Tokijų ir Yokohamą - satelitinis Tokijo (aus?) uostas. Tiesa, tos penkios dienos buvo tobulas laiko tarpas susipažinti su Japonijos sostine, pamatyti pagrindinius traukos centrus ir perkąsti gan komplikuotą (ir nežmoniškai brangią) transporto sistemą.

Bilietus įsigijome daugiau nei prieš savaitę, nes dėl egzaminų nežinojome, kada tiksliai galėsime išvykti. Gan brangiai atsiėjo, bet hey, kada bus kitas kartas kai pasitaikys tokia galimybė? :)

Pirma diena:
Labai anksti kėlėmės. Mes su Emanueliu miegojom berods 3 valandas, nes kažkaip sutikom Anam'e pažįstamus kanadiečius žurnalistus+mokytojus, o toliau istorija, manau, visiems pažįstama. Nubudau truputį per vėlai, tai skubotai įgriuvau į dušą, susimečiau reikalus ir patraukėm link universiteto, nes ten turėjom pasigauti autobusą į Seoul Incheon International. Autobusas atvažiavo po maždaug 10 minučių, tai problemų nekilo. Tiesa, iki Incheono tenka keliauti apie pusantros valandos, kas buvo pakankamai nuobodu, nes važiuojama pagrinde greitkeliu. Atvykę nusipirkom kavos ir to dar nesuvokdami, paskutinį kartą pasidžiaugėm mažomis kainomis. Oro uosto kontrolė Korėjoje labai erzinanti, nes jie čia tikrina pasus šimtą kartų nors mes ir turim imigrantų korteles su vizomis ir panašiai. Duty Free nusipirkom po kažkokią nesąmonę, suvalgėm ir sėdom į lėktuvą. Reisas buvo keistokas šiek tiek - Seoul - Los Angeles - New York. Neteko dar skristi lėktuvu, kuris kažkur stovinėtų, bet čia neesminis dalykas. Skrydis truko maždaug pusantros valandos, bet kai žinai, kad taip netoli, tai labai prailgsta laikas. Nusileidom, praėjom pasienį, kur jau Japonai klausinėjo nesąmonių, susiradom traukinį, sėdom ir pajudėjom link hostelio. Pirmą dieną buvom užsisakę pigų hostelį Asakusa rajone - Tokijo senamiestis, kas pasirodė gan nerealu, nes nelabai egzistuoja toks dalykas ten. Kelionė iš Tokyo Narita International - dar pusantros valandos. Išlipę savo stotelėje pajudėjom iš požemio į viršų ir lifte sutikom korėjietę, kuri irgi ten pat varė, tai pagelbėjo mums surasti vietą. Hostelis kaip hostelis - pilna hipių, optimizmu trykštančių antiglobalizacijos šalininkų ir šiaip visokios faunos. Gavom gerą kambarį, bet kadangi užsisakėm tik vienai dienai, nenorėjom likt, nes būtų tekę kapsulėse miegot, o jos kad ir kaip įdomiai skambėtų nė velnio ne pigesnės ir tikrai mažiau patogios. Kai prisiruošėm išlįst iš kambario buvo jau tamsu, tai daug neklaidžiojom. Plius pavargę jau buvom. Išėjom apsidairyti po apylinkes, pasivaikščiojom, pažiūrėjom kaip kiti hosteliai atrodo, bet niekur nieko geriau neradom. Kadangi buvom alkani, susiradom sushi belt restoraną (kur sushi lėkštutės yra įkainotos pagal spalvą ir važiuoja tokiu diržu aplink restoraną). Tos vietos skaitosi pigios, bet šiaip tai jos brangios, bet čia todėl, kad Japonijoj apskritai nieko nėra pigaus. Kol ieškojom restorano iškart pastebėjom kultūrinį skirtumą: japonai turbūt patys mandagiausi žmonės Žemėje. Jei gatvėj ko paklausi, niekad nepraeis pro šalį, net jei angliškai nekalba. Sustos, atsiprašys, kad negali padėti, nusilenks, pradės eiti toliau tuo tarpu dar šimtą kartų nusilenkiant. Korėjiečiai kitokie - jie santūresni ir drovesni. Net jei moka angliškai, bijo kalbėti. Ir atsiprašinėja mažiau. Ir šiaip gan dažna, kad tiesiog nekreips dėmesio jei ko paklausi gatvėj. Bet ne apie tai čia. Grįžom į savo būdą gan anksti, nes reikėjo susirasti vietą, kur kitą dieną gyvent. Pavargę daug negalvojom, internete suradom pigų neblogai įvertintą hostelį kiek tolokai nuo centro, bet su geru susisiekimu, ir užsisakėm likusiam laikui. O tada miegot.

Antra diena: Pabudę paprašėm, kad pasaugotų mūsų daiktus hostelyje, nes kitame prisiregistruot galėjom tik nuo pusės penkių vakare. Asakusa, kaip jau minėjau yra vadinama Tokijo senamiesčiu, tai nesunku buvo rasti garsią šventyklą – Sensoji. Gražu, bet kuo daugiau šventyklų aplankai, tuo jos vienodesnės pasidaro. Panašiai kaip su pilim – matei vieną, vadinasi matei visas. Yra aišku išimčių, bet iš esmės tai šitaip. Pasivaikščiojom po Sensoji, apžiūrėjom, pridarėm nuotraukų ir sėdom į metro. Kita stotelė – Akihabara. Akihabara – elektronikos ir anime Meka. Kadangi nuvykom ten kai dar buvo šviesu, nebuvo taip įspūdinga, bet vistiek labai įdomu. Pilna švieslenčių, anime, manga, hentai parduotuvių, milžiniškų žaidimų kambarių, maid cafe (kur padavėjos apsirengusios kaip anime padavėjos ir viskas labai vaikiška, ir jos kalba labai vaikišku tonu – keistas rekalas). Kas dėl žaidimų kambarių tai jie milžiniški – 5 ir daugiau aukštų skirtingoms žaidimų rūšims. Vienas buvo labai keistas. Japonė draugė pasakojo prieš tai apie jį, bet nesitikėjau tokio. Realiai tai panašiai atrodo kaip žaidimų automatų kambariai, tik jie žaidžia kažkokį keistą kovos žaidimą, kur kažkokiais metaliniais rutuliukais kovoja ir jie visą laiką juda aplink ekraną kaip pinball‘e. Plius visur nežmonišku garsu groja japoniška muzika. Žiauriai keista. Kas dar įdomu buvo, kad pilna kostiumuotų vyrų žaidžiančių visokiausius žaidimus. Pasivaikščioję po Akihabara nuvarėm atgal į Asakusa, susirinkom daiktus ir tada į Nishi-Kawaguchi Saitamos prefektūroje. Iš esmės tai šiaurinis priemiestis. Buvom užsisakę normalų trivietį, bet kai pamatėm dydį, pakeitėm į didesnį. Realiai tai trijų aukštų lova o šalia jos toks tarpas, kad reikia šonu įeiti. Kitas kambarys, kurį laimei gavom buvo daug erdvesnis, nors ir tai dviese sunku prasilenkti. Šeimininkai buvo labai draugiški, plius gavom pusryčius. Nishi-Kawaguchi – užkampis. Yra daug izakajų (japoniškų kabakų), bet ten renkasi senimas daugumoj, po to kažkiek restoranų ir raudonų žibintų gatvė. Būtent šitas dalykas įstrigo labiausiai atminty – kur bebūtum, visada rasi raudonų žibintų kvartalą. Tikrai nesitikėjau to iš Japonijos, bet va.. Žodžiu, pasivaikščiojom po miestelį, grįžom ir nulūžom.

Trečia diena: Odaiba, Tokyo, Shibuya, Roppongi. Gan daug? Nuo pradžių. Atsibudę patraukėm link Odaiba. Odaiba yra dirbtinė sala Tokijo įlankoje. Didžiausią įspūdį paliko vaizdas iš salos į Tokiją. Kelias iki salos irgi smagus. Turėjom sėsti į tokį traukinį autobusą, kuris yra nepilotuojamas. Važiuoja tokių taku, bet yra su guminiais ratais. Smagu. Odaiboje stovi dirbtinė laisvės statula. Nieko gero. Užtat, kaip jau minėjau, vaizdas nuostabus. Tuo pačiu matomas uostas, Vaivorykštės tiltas, Tokyo bokštas, bokštas Asakusoje ir galybė dangoraižių. Dar į Odaibą varėm, nes ten turėjo stovėti Gundam – milžiniška roboto statula, bet pasirodo perkėlė jį į Shizuoką – kitą miestą, kuris gan tolokai nuo Tokijo. Taigi pasivaikščiojom po parką, apžiūrėjom keletą įdomių pastatų ir palikom salą. Sekanti stotelė, Tokyo. Centrinė miesto dalis. Norėjom nueiti iki imperatorių rūmų, bet buvo vėloka ir takas buvo uždarytas. Nors gali būti, kad jis visad uždarytas, nesu tikras. Pabuvom ten, pažiūrėjom į gražius dangoraižius ir išvarėm namo. Namie pasėdėję nusprendėm, kad reikia varyti į Roppongi ir pasitūsinti, nes tai vienintelė diena, kada galėjom sau tai leisti pagal planą. Sėdom į traukinį, bet vietoj to, kad pakeistume liniją ir nuvyktume tiesiai ten, išlipome Shibuya, nuo kur žadėjom eiti iki Roppongi. Išlipom ir išsižiojom – garsioji Tokijo perėja – atrodo, kad visas miestas kerta gatvę. Mašinos gauna kokias 2 minutes, o tada pasipila gausybė žmonių. Pastovėjom ten šiek tiek, paklausėm kelio iki Roppongi, bet mums pasakė, kad teks pėdinti apie valandą, todėl grįžom atgal į stotį ir ten nuvažiavom metro. Išlipę nežinojom kur eiti, tai paklausėm vietinių, kurie sunkiai angliškai kalbėjo ir grožėjosi Tokijo bokštu iš toli. Paklausėm kur yra Gas Panic klubas, tai jie ne tik, kad mus nuvedė ten, nupirko alaus, bet ir visą naktį su mumis liko. Žiauriai faini japonai. Ir jie pradžioj sakė, kad yra tik draugai, bet mes juos suporavom. Klubas tai toks nekoks ten buvo. Labiau klubas baras, bet įėjimas į garsius klubus prasidėda nuo 30-40 eurų, tai mes nusprendėm, kad gal per brangu šiek tiek. Baigę baliavot išėjom iš klubo ir šnekėjomės lauke. Tada iš niekur nieko pradėjo važiuoti policija link klubo ir du bičai šoko ant motorolerių ir pradėjo važiuot į policijos mašinas, tai policininkai greit iššoko ir nuvertė juos, supakavo. Visi pradėjo fotkintis prie įvykio scenos. Mūsų versija tokia, kad kol tie bičai trukdė policijai, tikri kaltininkai pabėgo. Žodžiu, nuotykis. Čia taip trumpai viską pasakoju, nors viskas vyko ilgai. Bet galų gale parsibeldėm namo pirmu traukiniu.

Ketvirta diena: Shinjuku, Harajuku. Kadangi pabudom vėlai ir kol išsiruošėm, tai nusprendėm pasidaryti ramesnę dieną. Pirmiausia išlipom Harajuku – Tokyo mados sostinė – vieta, kur renkasi persirengėliai anime ir šiaip įdomus personažai. Kadangi jau vėloka buvo, tai nepamatėm to jų sambūrio, bet prasiėjom Takeshita-Dori gatve, kur pagrindinės Harajuku parduotuvės randasi, pasivaikščiojom šiaip po rajoną – gražu. Sėdom į traukinį – viena stotelė ir mes Shinjuku. Dangoraižiai, šviesos, žmonės. Nuėjom į rajoną, kur daug restoranų įvairiausių, bet pamatėm ne tik tai, bet vėl krūvas viešnamių. Vienas įdomesnių reginių buvo vyrai prostitutės. Kažkur 6 bičai apsirengę kaip K/J-pop dainininkai/šokėjai, tiesiog stovi vidury didelės alėjos ir kalbina merginas, o jos vengia jų visaip. Keistas vaizdas. Pavalgę nuėjom į Nishi-Shinjuku rajoną, kur stovi labai daug dangoraižių ir užsikėlėm į Tokyo Metropolitan Government dangoraižio observatoriją. Kadangi lijo, vaizdas nebuvo toks švarus, bet vistiek be proto įspūdinga. Miestui tiesiog nematyti galo. Po to tiesiai namo miegot nuvarėm.

Penkta diena: Tsukiji žuvies turgus, Yokohama ir vėl Shibuya bei Harajuku. Pirma atsikėlėm apie pusę šešių ryte, nes pagrindinis veiksmas turguje vyksta ryte. Įdomu ganėtinai – žiauriai didelis turgus ir galima pamatyti visko – didžiulių tunų, kalmarų, krabų ir dar velniai žino ko. Nuotraukos vėl kalba geriau. Turguje pavalgėm šviežaus sušio – labai skanus. Iš ten sėdom į traukinį ir išvarėm į Yokohamą – satelitinį Tokijo miestą – uosta. Nors miestas ir yra uostas, Yokohama skaitosi kaip ramus prieglobstis pavargusiems nuo Tokijo. Nelabai mes liko sužavėti. Miestas labai tuščias buvo ir pilnas policijos. Vieno pareigūno buvom pareikalauti pasų, bet kadangi jų nesinešiojom, tai praslydom su kitais dokumentais. Nors galėjo nekaip baigtis, nes teko girdėti istorijų, kaip Japonijoje buvo areštuoti keli asmenys, kurie neturėjo pasų su savim.
Yokohama gražus miestas, tik gan nuobodokas. Iš Yokohamos nuvarėm į Shibuya pažiūrėti perėjos per Starbucks langą, kol dar šviesu, bet nebuvo taip įspūdinga, ir nenorėjom laukti dvi valandas, kol prasidės piko valandos. Tai šiek tiek pasivaikščioję po rajoną nuvarėm į Harajuku nupirkti suvenyrų. Nelabai ten ką radom, nes arba brangu, arba kičas, bet keletą dalykų nusipirkom. Tada namo, pasėdėjom ir pagalvojom, kad nevalia paskutinę naktį prasėdėti namie. Išvarėm į Akabane – priemiesčio centras netoli nuo mūsų hostelio. Panašus į Nishi-Kawaguchi, tik kiek didesnis. Nieko gero, kabake atsigėrėm kažkokio birzgalo, grįžom ir užmigom.

Šešta diena: Nishi-Kawaguchi – Ueno – Tokyo Narita International – Seoul Incheon International. Pavalgėm pusryčius ir išsinešdinom, nes reikėjo palikti hostelį prieš 10 ryto. Nusprendėm porą valandų pasėdėti parke Ueno rajone – ten labai didelis parkas ir pilna muziejų. Parkas kaip parkas – didelis, yra šventyklų, prūdas. Gerai pasėdėjom. Geriausia dalis buvo, kai varėm į stotį ir aptikom sendaikčių turgų, tai ten prisipirkom autentiškų suvenyrų. Liuks. O jau iš ten tiesiai į oro uostą. Tokyo – Seoul. Seoul Incheon – Korea University. Grįžę nuėjom pasveikinti vienos draugės į kabaką. Išgėrėm vieną pagaliau PIGŲ alų ir nuvarėm miegot.
Du didžiausi pasaulio miestai aplankyti J

nuotraukos:
http://picasaweb.google.lt/pempenki/Japan02#

Aplink Korėją Automobiliu

Prisiruošiau papildyti dienoraštį. Šį kartą apie mūsų kelionę po Korėją. Pradėsiu nuo planavimo:
Planavimas: Pradžioj viskas buvo tvarkoj - nusprendėm keliauti keturiese - Aš, Emanuel, Jaap ir YouSung (Ricecake). Nuvarė Emanuel ir YouSung į automobilių nuomos punktą, pasirašė dokumentus ir staiga YouSung skambina tėvui, o tėvas sako ne. Pinigai sumokėti. Ką daryti? Supykom ant ryžių pyragaičio stipriai labai. Laimei pažįstam JiSu, kuris kad ir turėjo vykti aplankyti giminių (ta savaitė buvo Chuseok - Korėjiečių padėkos dienos - savaitė) vis viena entuziastingai priėmė mūsų pasiūlymą ir nusiplovė nuo giminių baliaus anksčiau nei planuota. Nuomos punkte pakeitėm vardus, paso duomenis. Viskas tvarkoj.

Pirma diena: atsikėlėm anksti, apie 8ryto jau sėdėjom patogiame Hyundae Avante (beje, iš tikro sakoma ne Hiundai o Hjundė). Pirmas punktas aplankyti Andong, tradicinį Korėjiečių kaimelį. Į detales nesivelsiu, kelias buvo smagus, bet nieko kažko stebuklingo. Keli sustojimai kolonėlėse, grožėjimasis Korėjos kalvomis ir apskritai gamta, blabla. Atvykę į Andong'ą šovėm tiesiai į kabaką pavalgyt. Kažokį vištos marmalą skanų valgėm, tik bėda, kad kaulai labai smulkūs buvo likę, tai daugiau žaidimas nei valgis buvo. Pavalgę sėdom į autobusą, kuris per penkias minutes nugabeno mus prie kaimelio vartų. Gražu. Kalnai, ryžių laukai, tradiciniai nameliai. Kaimelis nedidukas, bet apsiptas labai gražia gamta. Aplink kaimą teka upė, o kitoje upės pusėje kalnai ir nuostabaus grožio uola į kurią nesikėlėm, nes taupėm laiką. Vaizdą gadino traktoriai ir automobiliai pastatyti tradiciniuose kiemuose, bet turbūt negalima tikėtis, kad jie vis dar arkliais jodinėja. Daugiau nelabai yra ką pasakoti, nuotraukos paaiškina daugiau.
Toliau patraukėm į Busan'ą (Pusan'ą) - antras didžiausias miestas Korėjoje garsėjantis gražiais paplūdimiais. Problema buvo, kad baigėsi pinigėliai, tai teko banko ieškoti. Pasukome į Andong'ą (miestelį tuo pačiu pavadinimu), pasukome į siaurą gatvelę ir užkliudėme kitą mašiną. Pirma Emanuelio avarija per nežinau kiek laiko vairavimo. Bėda bėdelė - įbrėžimas mažytis, bet moteriškė nedurna. Iš užsieniečių nesunku išplėšti daug pinigo. Nuskilo stipriai, kad turėjom Jisu, kuris studijuoja teisę ir pakankamai gerai ją išmano, tai išsisukom palyginus nebrangiai, nors ir tai kirto per pinigine neblogai. Kažkaip išlaikėm gerą nuotaiką ir erzinom Emanuelį visą kelią iki Busano. Busane sutiko Jisu draugą, vakarėlių liūtą ir kietą teisininką YungHeun, kuris mums ne tik Busaną aprodė, bet ir į klubą nemokamai pravedė. Susiradę nepadoriai pigų ir gerą motelį nuvarėm pavalgyti jūros ungurio bbq. Labai įdomu buvo, kad ungurys dar gyvas buvo, kai kepti uždėjo jį, tai visaip spurdėjo. Nepykit gyvūnų mylėtojai, bet seilės pradėjo varvėt - kažkoks gyvuliškas instinktas suveikė matyt :D Pavalgėm ir patraukėm link klubo. Ganėtinai prastas. Pabuvom 15min ir nuvarėm iki SevenEleven (načnykų tinklas), prisipirkom gėrimų ir link pajūrio. Ten gerai padegustavę nuėjom atgal į klubą. Šiek tiek smagiau buvo, bet vistiek liūdnoka. Paryčiais pavargę grįžom į viešbutį.

Antra diena: Atsibudom, nusimaudėm, nuėjom pažiūrėti Busano valandėlei, suvalgėm picą, susipakavom ir į trasą. Kadangi atsibudom apie pietus, teko šiek tiek pakeisti planus ir vietoj kelionės palei vakarinę pakrantę, patraukėm link Daegu iš pradžių aplankant Gyongju - turbūt garsiausią Korėjiečių šventyklą. Nuotraukos vėl kalba geriau. Iš esmės dar viena šventykla apsupta labai gražios gamtos.
Daegu - nuobodokas miestas. Plius ta diena buvo išeiginė Amerikiečių kareiviams, o Daegu yra bene didžiausia Amerikiečių bazė Korėjoje. Nuvarėm į centrą, užsukom į barą, ir labai nustebau, nes ten stovėjo milžiniškas Švyturio stendas ir jie turėjo bene visas pagrindines rūšis. Deja kaina buvo absurdiška, tai nesusigundžiau. Vėliau nuėjom į Amerikiečių barą, ten pasėdėjom, pabendravom su kareiviais, įsitikinom, kad absoliuti dauguma jų yra patriotai idiotai ir naktį grįžom į motelį (šį kartą daug prastesnį, bet dar labiau nepadoriai pigų).

Trečia diena: Atgal į Seulą. Gan ilga kelionė buvo, bet pusę jos pramiegojau tai ok viskas buvo. Seule prie pat namų užsukom į auto remonto saloną ir sutvarkėm savo mašiną už keletą dolerių, kas pradžiugino ir nuliūdino, nes moteriškei labai nuskilo tą dieną, kai įbrėžėm jos šūdmašinę. Pridavėm mašiną ir griuvom miegot.

Nuotraukos:
http://picasaweb.google.lt/pempenki/RoundKorea#